Kompleksinės krantotvarkos skirtumai Šiaurės Amerikoje ir Europoje

 

Tankiai apgyvendintose šalyse nuo seno kildavo konfliktų tarp skirtingų kranto zonos naudotojų. Valdžia visuomet siekė reguliuoti kranto zonos įsisavinimą ir jos išteklių, ypač ribotos pakrantės teritorijos, naudojimą. Šalyse, kurių santvarka buvo absoliuti monarchija arba despotija, pats valdovas spręsdavo, kam suteikti teisę naudoti pakrantes. Feodalinėje santvarkoje taip pat ir didikai neretai turėdavo išimtines teises į pakrančių išteklius – nuo medžioklės iki žaliavų gavybos. Vakarų Europoje, įsivyravus demokratijai ir sparčiai didėjant gyventojų tankumui pakrantėse, buvo sukurta teritorijų planavimo sistema, skirta demokratiniu būdu derinti krantonaudos klausimus. Jos pagrindas – principas, kad tam tikri riboti ištekliai turi priklausyti visai visuomenei. Toks požiūris paskatino Europos šalyse sukurti išsamią teritorinio planavimo įstatymų ir taisyklių sistemą, taip pat įsteigti valstybės institucijas, kurios būtų atsakingos už teritorijų planavimą ir tvarkymą.

Šiaurės Amerikos gyventojai praeityje nejautė laisvos teritorijos stygiaus. Be to, JAV piliečiams buvo būdingas stiprus asmeninės laisvės ir privačios nuosavybės jausmas, kuris suabsoliutino individo teisę nevaržomai disponuoti savo turtu. Kol JAV pajūryje buvo laisvų plotų, tokia nevaržomos plėtros sistema veikė sklandžiai. Tačiau ilgainiui, didėjant gyventojų skaičiui kai kuriose Šiaurės Amerikos pakrantėse, ten ėmė trūkti laisvos erdvės plėtrai. Todėl atsirado poreikis planuoti ir derinti privačius interesus kranto zonoje. Šis poreikis augo kartu su įsigalinčia kranto zonos aplinkos riboto atsparumo žmogaus poveikiui samprata. Šie du procesai paskatino JAV Kongresą 1972 m. priimti Krantotvarkos įstatymą (US Coastal Zone Management Act), kuris sukūrė juridinį pagrindą kompleksinės krantotvarkos priemonėms įgyvendinti. Pagal šį įstatymą JAV pakrantės valstijos privalėjo įsteigti krantotvarkos valdybas.

Vėlesniais metais daug dėmesio buvo skiriama šių valdybų veiklai plėtoti ir krantotvarkos planams rengti bei įgyvendinti. Todėl JAV daugiausia dėmesio skiriama krantotvarkos institucijų plėtrai, jų veiklos ir sąveikos tobulinimui.

Daugelyje Europos šalių teritorinio planavimo institucijų veikla turi senas tradicijas, todėl nebuvo poreikio kurti naujų specialiai krantotvarkai skirtų organizacinių struktūrų. Tačiau Europoje trūko aiškaus supratimo, kaip įvairios krantonaudos funkcijos turėtų sąveikauti tarpusavyje. Rimtas trūkumas taip pat buvo įvairių institucijų tarpusavio bendradarbiavimo stoka. Todėl Europos šalys dabar siekia integruoti krantotvarkos funkcijas ir institucijas. Ši integracija grindžiama sisteminiu požiūriu į kranto zoną.