Jūs esate: / Kompleksinė krantotvarka / Sąlygos

Būtina išsamiau aptarti ir tris esmines kompleksinio kranto zonos tvarkymo sąlygas. Tai: organizacinės (institucinės), teisinės ir finansinės sąlygos.

Organizacinės sąlygos

Organizacinės sąlygos nustato vertikalios ir horizontalios integracijos krantotvarkoje principus, formas ir intensyvumą. Kaip jau buvo aukščiau minėta, krantotvarkos organizacinės sąlygos iš esmės skiriasi JAV ir Europoje. JAV daugiausia dėmesio skiriama krantotvarkos institucijų plėtrai, jų veiklos ir sąveikos tobulinimui, tuo tarpu Europos šalys siekia integruoti tiek krantotvarkos funkcijas, tiek ir institucijas. Ši integracija grindžiama sisteminiu požiūriu į kranto zoną.

Socialinių partnerių funkcijos kompleksinės krantotvarkos programų rengimo ir įgyvendinimo metu gali būti trejopos (UNEP95):

  • vykdomoji funkcija – krantotvarkos bei krantonaudos sprendimų priėmimas ir įgyvendinimas;
  • normatyvinė funkcija – normų, taisyklių, įstatymų, kitų krantotvarką ir krantonaudą reguliuojančių aktų bei procedūrų priėmimas, įtvirtinimas ir jų įgyvendinimo priežiūra, teisinis konfliktų reguliavimas;
  • reguliuojančioji funkcija – subsidijų, mokesčių lengvatų, kitų krantonaudą reguliuojančių ir darnią krantotvarką skatinančių ekonominių svertų valdymas.

Visų šių funkcijų, kaip ir institucijų organizacinis integravimas Europoje turi savo specifiką skirtinguose administraciniuose lygmenyse. Šalių vyriausybės iruž krantotvarką atsakingos centrinės žinybos tvirtina nacionalines krantotvarkos strategijas, programas, tarpvalstybinio bendradarbiavimo sutartis ir programas. Pvz., 2001 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Lietuvos nacionalinę Baltijos jūros krantotvarkos strategiją (Strategija01), o 2003 m. Aplinkos ministerija – Pajūrio juostos tvarkymo programą (Programa03).

Lietuvos nacionalinė Baltijos jūros krantotvarkos strategija numato derinti uosto plėtros ir krantotvarkos interesus: gruntas, iškastas gilinant Klaipėdos uosto įplaukos kanalą, turi būti naudojamas priekrantei maitinti nešmenimis. Giruliai

Regionų vyriausybės ir administracijos savo kompetencijos ribose yra atsakingos už nacionalinių krantotvarkos strategijų įgyvendinimą ir koordinavimą su gretimais pajūrio regionais, už kompleksinės krantotvarkos principų ir nuostatų įtraukimą į bendruosius regioninio planavimo dokumentus, taip pat už pajūrio juostos valdymą ir tvarkymą. Pavyzdžiui, Klaipėdos apskrities bendrasis planas (Planas99) ir ilgalaikės plėtros strategija (Pletra05) yra suderinti su Lietuvos nacionalinės Pajūrio juostos tvarkymo programos sprendiniais. Be kitų užduočių, regioninei valdžiai priskirta savivaldybių ir kitų vietinės valdžios institucijų interesų derinimo bei veiklos kranto zonoje priežiūros funkcija.

Daugelyje Europos šalių vietinės valdžios kompetencija kranto zonoje dažniausiai apsiriboja detaliuoju planavimu ir einamųjų krantotvarkos bei krantonaudos uždavinių sprendimu už pajūrio juostos ribų.

Europoje krantotvarkos programų rengimas ir derinimas su visuomene dažniausiai yra atskirų centrinių žinybų kompetencija, o vertikali bei horizontali krantotvarkos integracija vyksta tik regioninių arba nacionalinių vyriausybių lygmenyje. Tuo tarpu JAV visuomenė į krantotvarkos programų rengimą įtraukiama visais lygiais ir visose įgyvendinimo fazėse – nuo planavimo iki stebėsenos ir vertinimo.

Koordinacijos stoka sprendžiant krantotvarkos problemas: pajūrio gyventojams tenka patiems rūpintis kaip kas išmano apsauga nuo krantų ardymo ir stichinių nelaimių. Jūrmala, Latvija

Teisinės sąlygos

Kranto zonos ir skirtingų jos juostų jurisdikcija yra gana sudėtinga ir labai skirtinga įvairiose šalyse ar net tos pačios šalies skirtinguose regionuose (pvz., Vokietijos federacinėse žemėse). Siaura pajūrio juosta (100–300 m pločio ruožas į sausumą nuo kranto linijos) daugelyje kontinentinės Europos šalių tradiciškai priklauso visuomenei ir nėra privati. Ją sudaro paplūdimys, apsauginis kopagūbris, pylimai, potvynių ir atoslūgių zona ir pan. Kaip minėta, daugelyje Europos šalių už pajūrio juostos valdymą ir tvarkymą atsako regionų vyriausybės ir administracijos, tačiau išskirtiniais atvejais gyvybiškai svarbūs šios juostos elementai gali priklausyti centrinės valdžios jurisdikcijai (pvz., Klaipėdos uosto molai ir krantinės arba apsauginiai pylimai Nyderlandų pajūryje). Ne tokie svarbūs pajūrio juostos ruožai gali priklausyti ir savivaldybėms (pvz., Kuršių marių pakrantė ir priekrantė).

Priekrantės teritoriniai vandenys iki 12 jūrmylių bei išskirtinė ekonominė zona (iki 200 jūrmylių) dažniausiai yra nacionalinės vyriausybės žinioje. Kaip minėta, JAV kiekviena pakrantės valstija turi savo krantotvarkos valdybą, kuri yra atsakinga už krantotvarką, krantonaudą ir inžinerinę krantosaugą, kranto zonos planavimą ir skirtingų interesų derinimą. Prancūzijoje centrinė žinyba – Pajūrio gamtos apsaugos valdyba (Conservatoire Littorale) – valstybės vardu valdo gamtos apsaugai vertingus pajūrio juostos arealus.

Kaip minėta, vienas esminių kompleksinės krantotvarkos reikalavimų yra tarpregioninis ir tarpvalstybinis krantotvarkos integravimas, kurio tikslas – krantotvarkos programų ir krantinių procesų erdvinių mastų atitikimas.

Trišalis bendradarbiavimas Vatų mariose (Vadenzėje)

Geras daugiašalės kompleksinės krantotvarkos programos pavyzdys yra be?dros kaimyninių šalių pastangos darniai tvarkyti Vatų marias ( angl. Wadden Sea, nl. Waddenzee, vok. Wattenmeer, dan. Vadehavet).Vatai – per jūros potvynius reguliariai apsemiami pelkėti pajūrio žemumų ruožai. Vatų marios (Vadenzė) – seklus vandens telkinys, priklausantis Nyderlandams, Vokietijai ir Danijai, kurį nuo Šiaurės jūros skiria Fryzų salos. Vatų marioms būdinga labai didelė gamtos ir kraštovaizdžių įvairovė, čia susikerta ne tik skirtingų šalių, bet ir skirtingų ūkio šakų interesai – plėtojama žaliavų gavyba, žvejyba, rekreacija. Siekiant suderinti skirtingus nacionalinius, regioninius ir šakinius interesus Vatų mariose, nuo 1978 m. kas 3–4 metai vyksta Nyderlandų, Danijos ir Vokietijos tarpvyriausybinės konferencijos, kuriose aptariami aktualiausi šio regiono darnaus tvarkymo ir aplinkosaugos klausimai. Tarp konferencijų skirtingos šalys derina savo interesus trišalėje darbo grupėje, kurioje dirba atsakingi visų trijų šalių centrinių žinybų, taip pat ir regioninės valdžios institucijų pareigūnai. Darbo grupė į posėdžius renkasi 3–4 kartus per metus. 1987 m. įkurtas nuolat veikiantis Bendrasis Vatų marių sekretoriatas, kurio svarbiausias uždavinys – skatinti ir koordinuoti trišalį bendradarbiavimą Vatų mariose. 1997 m. vykusioje 8-ojoje trišalėje tarpvyriausybinėje konferencijoje buvo patvirtintas Trišalis Vatų marių kompleksinio tvarkymo planas. Jame numatytos svarbiausios trišalio bendradarbiavimo strategijos bei jų įgyvendinimo priemonės, projektai ir veiksmai.

Finansinės sąlygos

Kompleksinės krantotvarkos programų ir projektų įgyvendinimui reikalingos lėšos gaunamos iš įvairių šaltinių – dažniausiai iš nacionalinės ar regioninės plėtros fondų, rečiau – iš privačių finansinių šaltinių. Kiek lėšų reikia konkrečioms programoms ir projektams įgyvendinti, priklauso nuo sprendžiamų problemų sudėtingumo, tvarkomos teritorijos ir akvatorijos ploto, gyventojų skaičiaus pajūrio regione. Jei yra sukaupta pakankamai mokslinių tyrimų duomenų ir informacijos apie kranto zonoje vykstančius gamtinius procesus, jei atsakingų žinybų pareigūnai turi reikiamos kompetencijos, kvalifikacijos ir praktinių įgūdžių, tuomet pradiniuose kompleksinės krantotvarkos programų etapuose lėšų poreikis gali būti santykinai nedidelis. Tai leidžia valdžios institucijoms drąsiau planuoti ir įgyvendinti krantotvarkos programas.

Tačiau jei būtina atlikti papildomus tyrimus, papildomai lavinti arba samdyti krantotvarkos ir planavimo specialistus, tuomet kompleksinės krantotvarkos programų kaštai gerokai išauga ir dažnai tampa nepakeliami atsilikusioms ar besivystančioms šalims. 1992 m. Rio de Žaneire pasaulio lyderiams paskelbus Aplinkos apsaugos ir tausojančios plėtros deklaraciją, kompleksinės krantotvarkos programų rengimas ir vykdymas tapo viena iš sąlygų besivystančioms šalims gauti tarptautinę finansinę paramą, o išsivysčiusios šalys donorės aktyviau ėmė remti KK programų rengimą ir įgyvendinimą. Prie KK programų finansavimo besivystančiose šalyse taip pat aktyviai prisideda ir Pasaulio Bankas bei regioniniai plėtros bankai kartu su Jungtinių Tautų vystymo programa per Pasaulio aplinkos fondą (Global Environment Facility).

Skurdesnėse Europos Sąjungos šalyse ir mažiau išsivysčiusiuose ES šalių regionuose kompleksines krantotvarkos programas finansuoja Europos Sąjungos regioninės plėtros ir struktūriniai fondai (žr. daugiau).

Lietuvos krantotvarkos finansavimas

2003 m. patvirtinta Lietuvos Pajūrio juostos tvarkymo programa numato, kad visam 40 km ilgio žemyniniam krantui sutvirtinti ir apsaugoti iš viso reikia ne mažiau kaip 5,6 mln. Lt. Šiam tikslui tikimasi gauti ES struktūrinių fondų paramą. Pagal Pajūrio juostos tvarkymo programą Lietuvos žemyniniam krantui prižiūrėti kasmet reikėtų nuo 0,25 iki 0,75 mln. Lt.

2003 m. krantams tvarkyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos skyrė 200 tūkst. Lt (20 tūkst. Lt Neringos, 40 tūkst. Lt Pajūrio regioninio parko ir 140 tūkst. Lt Palangos apsauginio kopagūbrio tvirtinimo darbams). Bunai prie Palangos tilto atstatyti – projektavimo ir parengiamiesiems darbams – iš Vyriausybės rezervo fondo skirta 100 tūkst. Lt. 2004 m. Klaipėdos apskrities viršininko administracijai Pajūrio juostos tvarkymo programai įgyvendinti Aplinkos ministerija skyrė 100 tūkst. Lt, o senajai bunai atstatyti iš valstybės biudžeto skirta 1,5 mln. Lt.

(Šaltinis: Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo skyrius)


Šiai svetainei geriausiai tinka Internet Explorer 4-oji ir vėlesnės versijos