Jūs esate: / Kompleksinė krantotvarka / Poveikio aplinkai vertinimas

Poveikio aplinkai vertinimas

Poveikio aplinkai metodai yra skirti ištirti ir įvertinti, kaip įvairios krantonaudos priemonės paveiks kranto zonos aplinką, atskirus jos komponentus ir joje vykstančius procesus. Poveikio aplinkai vertinimas dažniausiai tiria tris skirtingus įvairių krantonaudos veiklos rūšių poveikio aplinkai aspektus:

  • poveikį gamtinės aplinkos kokybei;
  • stichinių nelaimių riziką;
  • ekonominį veiklos efektyvumą bei socialinį poveikį.
Gamtinės aplinkos kokybė

Įvairių krantonaudos veiklos rūšių poveikis kranto zonos gamtinės aplinkos kokybei dažniausiai vertinamas taikant standartines poveikio aplinkai vertinimo (PAV) procedūras. Europos Sąjungoje nuo 1985 m. galioja PAV Direktyva, skirta ūkinės veiklos projektams vertinti, o nuo 2004 m. – Strateginio pasekmių aplinkai vertinimo direktyva , skirta aplinkai įtakos turintiems veiksniams įvertinti rengiant plėtros planus, programas ar strategijas. Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, įsipareigojo taikyti abi šias direktyvas, todėl mūsų šalyje šiuo metu daugeliui ūkinės veiklos projektų ir planų, ypač vykdomų kranto zonoje, taikomos tiek PAV, tiek ir SPAV procedūros.

Jungtinių Tautų aplinkos programa UNEP90 pasiūlė tipinę PAV procedūros schemą, specialiai pritaikytą jūrinei ir kranto zonos aplinkai. PAV procedūros dažniausiai nagrinėja tris skirtingus įvairių krantonaudos veiklų poveikio aplinkai aspektus:

  • gamtinės aplinkos atsparumą žmogaus veiklos poveikiui;
  • klimato kaitos poveikį kranto zonai;
intensyvios krantonaudos poveikį pakrantės gyventojų bendruomenėms.

Pavyzdys: tipinė PAV procedūros schema

Jungtinių Tautų aplinkos programa UNEP90 pasiūlė tipinę PAV procedūros schemą. Ji remiasi 13 esminių principų, kurie buvo patvirtinti JT Generalinėje Asamblėjoje 1987 m. (žr. išsamesnę versiją )

Stichinių nelaimių grėsmių ir žmogaus veiklos rizikos kranto zonos aplinkai vertinimas

Tinkamas gamtinių grėsmių ir žmogaus veiklos keliamos rizikos kranto zonos aplinkai numatymas, jų mastų įvertinimas ir prevencija – būtina sąlyga darniai krantonaudai ir kompleksinei krantotvarkai. Neįvertinus gamtinių grėsmių ir žmogaus veiklos keliamos rizikos kranto zonos aplinkai, joje vykstantiems procesams, galima sužlugdyti pačias sėkmingiausias krantovarkos strategijas ir brangiausius investicinius projektus.

Beatodairiška krantonaudos plėtra pasaulyje lėmė vis didėjančius kranto zonos gyventojų, ekosistemų ir nekilnojamojo turto nuostolius nuo įvairiausių stichinių nelaimių. Skaudžiausią poveikį kranto zonai daro tokie katastrofiniai reiškiniai kaip uraganai, potvyniai, cunamiai, tanklaivių katastrofos. Siekiant išvengti ar bent sumažinti stichinių nelaimių poveikį, būtina kruopščiai įvertinti jų grėsmę kiekvienai kranto zonoje planuojamai veiklai. Taip pat siekiant išvengti neigiamo žmogaus veiklos poveikio kranto zonos aplinkai, kurį galėtų sustiprinti nepalankios gamtinės aplinkybės, būtina atlikti kiekvieno potencialiai rizikingo krantonaudos projekto rizikos aplinkai vertinimą. Rizikos aplinkai vertinimas (RAV) privalo būti sudėtinė kiekvienos kompleksinės krantotvarkos programos ar projekto dalis.

Rizikos kranto zonos aplinkai valdymas – priemonių, skirtų krantotvarkos strategijų saugiam įgyvendinimui ir jų rezultatų ilgalaikiam patikimumui užtikrinti, visuma.

Svarbiausioms rizikos kranto zonos aplinkai valdymo priemonėms priklauso:

  • potencialių grėsmių ir rizikos šaltinių analizė;
  • racionalus kranto zonos planavimas;
  • inžineriniai krantosaugos veiksmai;
  • galimų nuostolių draudimas;
  • civilinės saugos gebėjimų stiprinimas.

Gera ekologinės rizikos valdymo strategija turi:

  1. nustatyti ir pažinti galimų gamtinių grėsmių ir rizikos kranto zonos aplinkai prigimtį ir mastus, taip pat priežastinius ryšius su žmogaus veikla;
  2. įvertinti stichinių nelaimių daugiametę pasikartojimo tikimybę ir galimus kranto zonos gyventojų, ekosistemų ir nekilnojamojo turto nuostolius, įvykus įvairaus masto stichinėms nelaimėms;
  3. pasiūlyti krantotvarkos priemones, skirtas išvengti ar bent sumažinti stichinių nelaimių ir katastrofų poveikį kranto zonai;
  4. planuoti krantonaudos veiklą saugiausiose pakrantės vietose;
  5. įgyvendinti civilinės saugos priemones, skirtas apsaugoti kranto zonos gyventojus nuo stichinių nelaimių ir katastrofų;
  6. įvertinti visų siūlomų ekologinės rizikos valdymo priemonių kaštus ir naudą;
  7. perkelti jau esamus krantonaudos objektus į saugesnes vietas, atsižvelgiant į grėsmės mastų (pvz., krantų ardymo tempų), objektų kapitalizacijos ir naudingo eksploatavimo laiko santykį;
  8. saugoti visuomenę, ypač pajūrio bendruomenes, nuo rizikingų projektų, galinčių padidinti gamtines grėsmes ir riziką kranto zonos aplinkai, įgyvendinimo kranto zonoje (pvz., nuo atominių elektrinių statybos pakrantėse arba nuo naftos gavybos platformų įrengimo priekrantėse).
Daugiau apie rizikos kranto zonos aplinkai vertinimą sužinosite modulyje „ RAV“
 

Ekonominis efektyvumas

Daugelis sprendimų priimami tik matant akivaizdžią jų naudą. Todėl vertinant įvairių krantonaudos ir krantotvarkos alternatyvių strategijų tinkamumą kranto zonos subalansuotai plėtrai užtikrinti, būtina įvertinti ir jų ekonominį efektyvumą bei socialinį poveikį. Kaip minėta modulio pradžioje, krantonaudoje vyrauja plačiai įsigalėjusi nuomonė taikyti piniginį vertinimą tokiems ištekliams kaip biologinių rūšių įvairovė kranto zonoje ar paplūdimio plotis. Nors objektyvus tokios piniginės vertės nustatymas yra vargiai įmanomas, tačiau norint patvirtinti krantotvarkos programos sprendimus, kurių įgyvendinimas pareikalaus daug lėšų, dažnai tenka palyginti krantotvarkos kaštus ir gaunamą naudą pinigine išraiška.

Gamtinių vertybių ir gamtinės aplinkos ekonominio vertinimo metodai yra labai įvairūs. Pagal objektą jie skirstomi į vartojamosios ir visuminėsvertės nustatymo, o pagal tipą – į tiesioginio ir netiesioginio vertinimo metodus. ( Povilanskas&al99 )

  • taikant tiesioginio vertinimo metodus, rengiamos gyventojų sociologinės apklausos, kurių metu respondentai tiesiogiai klausiami, kiek jie sutiktų mokėti už tam tikros gamtinės vertybės (pvz., paplūdimio arba apsauginio kopagūbrio) arba gamtinės aplinkos (pvz., švaraus oro arba švaraus maudyklės vandens) išsaugojimą. Tokio tiesioginio metodo pavyzdys – priklausomasis vertinimas (angl. contingency valuation) referendumo forma , kuomet skirtingoms respondentų grupėms pateikiami skirtingi mokėtinų sumų dydžiai (pvz., „Ar Jūs sutiktumėte mokėti 50 Lt vienkartinį mokestį paplūdimio išsaugojimui/atstatymui?“ Galimi atsakymo variantai tik „Taip“ arba „Ne“. Kitiems respondentams tenka atsakyti, sutinka ar nesutinka jie sumokėti atitinkamai 5, 100, 500 arba net 1000 Lt – sumos dydis kiekvienam respondentui tenka atsitiktinai, neatsižvelgiant į jo pajamas). Galutinė gamtinio objekto arba gamtinės aplinkos vertė (arba išsaugojimo nauda) nustatoma apskaičiavus visų šalies arba tikslinio regiono gyventojų tikėtiną mokėti sumą. Tiesioginio vertinimo metodais apskaičiuojama visuminė – tiek vartojamoji, tiek ir nevartojamoji (egzistencinė, estetinė, ekologinė ir pan.) gamtinio objekto arba gamtinės aplinkos vertė;
  • taikant netiesioginio vertinimo metodus, skaičiuojami netiesioginiai kaštai, susiję su gamtinio objekto egzistavimu. Pvz., kelionės kaštų (angl. travel cost) metodu skaičiuojamos turistų kelionės išlaidos aplankyti vertinamą objektą (pvz., Palangos paplūdimius). Hedoninės kainos (angl. hedonic price) metodu vertinami nekilnojamojo turto kainų skirtumai tarp vietovių su gražia gamtine aplinka ir be jos (pvz., tarp Neringos ir Palangos). Netiesioginio vertinimo metodais apskaičiuojama tik vartojamoji gamtinio objekto ar gamtinės aplinkos vertė.
 


Šiai svetainei geriausiai tinka Internet Explorer 4-oji ir vėlesnės versijos