Jūs esate: / Kompleksinė krantotvarka / Metodai, priemonės ir technologijos

Metodai, priemonės ir technologijos

Kompleksinės krantotvarkos programoms vykdyti ir rezultatams vertinti taikoma daugelis įvairiausių metodų, priemonių ir technologijų. Vienos jų taikomos visuose programos etapuose, kitos tinka tik atskirais etapais ar atvejais. Krantotvarkos programose dažniausiai taikomi penkių tipų m etodai, priemonės ir technologijos:

  • strateginė analizė;
  • duomenų rinkimas nuotolinio matavimo metodais;
  • duomenų tvarkymas / GIS;
  • analizės ir vertinimo technologijos;
  • politinės priemonės.

Strateginė analizė

Strateginė analizė – sudėtingų plėtros ir valdymo problemų kompleksinių sprendimų paieškos metodika, kurios esmė – įvertinti alternatyvias veiklos strategijas pagal daugelį kriterijų ir pasiūlyti tinkamiausią. Kompleksinėje krantotvarkoje strateginė analizė dažniausiai taikoma neapibrėžtomis ir sparčiai kintančiomis sąlygomis derinant ilgalaikius verslo plėtros ir aplinkosaugos interesus kranto zonoje, ypač tada, kai trūksta išsamių žinių apie joje vykstančius procesus ir jos būklę lemiančius veiksnius. Stateginė analizė taikoma pirmajame kompleksinės krantotvarkos programos rengimo etape. Ji skirta programos tikslams ir uždaviniams nustatyti bei tinkamiems sprendiniams ir metodams parinkti. Strateginės analizės metodika apima daugelį nuoseklių žingsnių, pradedant problemos apibūdinimu ir baigiant alternatyvių krantotvarkos strategijų rangavimu. Daugiau apie strateginę analizę sužinosite modulyje „ Strateginė analizė “.
 

Duomenų tvarkymas / GIS

Kranto zonos subalansuotas tvarkymas ir valdymas grindžiamas tinkamai sukurta ir gerai tvarkoma duomenų baze ( Povilanskas99 ). Mokslininkai renka ir fiksuoja savo tyrimų duomenis tam tikroje atskaitos sistemoje (laiko t arba dvimatės geografinės erdvės XY, arba kartu ir laiko, ir geografinės erdvės). Tokia atskaitos sistema vadinama duomenų baze. Duomenų bazių ekspertai, apdorodami surinktus duomenis, paverčia juos informacija ir žiniomis, kurias palyginti nesunku suprasti ir ne specialistams. Ši apdorota įvairių sričių mokslinių tyrimų informacija dažniausiai pateikiama grafikais, schemomis, diagramomis arba žemėlapiais, atspindinčiais esmines gamtinių ir socialinių kranto zonos procesų charakteristikas. Kadangi remiantis šia informacija priimami svarbiausi kompleksinės krantotvarkos sprendimai, būtina gerai apgalvoti duomenų bazės struktūrą, kuri geriausiai atitiktų konkrečios krantotvarkos programos poreikius ir nagrinėjamo regiono specifiką (pvz., kurdami Lietuvos kranto zonos duomenų bazę, vargu ar į ją įtrauksite skiltį apie koralinių rifų ekologiją J )

Esminiai klausimai, kuriant kranto zonos duomenų bazę, yra šie: 1) kokių duomenų reikia, kad galėtume geriausiai pažinti procesus, vykstančius kranto zonoje, ir veiksnius, lemiančius kranto zonos ilgalaikę būklę? 2) kokia forma šiuos duomenis galime geriausiai pateikti? 3) kokią informaciją galime gauti iš šių duomenų? 4) kokias žinias, naudingas kranto zonos tvarkymui, mes galime gauti iš šios informacijos?

Kadangi kranto zonos regioną, kuriam rengiama kompleksinės krantotvarkos programa, dažniausiai sudaro labai įvairūs fiziniai-biotiniai-ekonominiai arealai, pasižymintys skirtingomis fizinėmis, ekologinėmis ir socialinėmis charakteristikomis, tikslinga atitinkamai pagal kranto zonos suskirstymą į arealus struktūrizuoti ir kranto zoną charakterizuojančių duomenų bei informacijos tvarkymą, naudojimą ir apibendrinimą. Taigi kiekvienam atskiram arealui būtų sukuriama mažesnė duomenų bazė, kuri būtų didesnės viso tiriamo regiono duomenų bazės dalis.

Duomenų, kurie kaupiami laiko t arba geografinės erdvės XY, arba kartu ir laiko, ir geografinės erdvės atskaitos sistemose, pateikimui ir interpretavimui taikomos informacinės technologijos, vadinamos geografinėmis informacijos sistemomis, arba GIS. Geografinė informacijos sistema yra geografinių objektų, jų charakteristikų ir kitos su Žeme susijusios informacijos kaupimo, tvarkymo, apdorojimo, saugojimo, paieškos ir pateikimo kompiuterizuota informacinė sistema, skirta projektavimo, modeliavimo, analizės, mokslo ir kitiems geografinės erdvės tyrimo ir tvarkymo uždaviniams spręsti.

Šiuo metu taikomos dviejų tipų geografinės informacijos sistemos – vektorinės ir rastrinės. Rastrinės sistemos geriau tinka pavaizduoti aerometodais gaunamą informaciją. Daugiau apie geografines informacijos sistemas sužinosite modulyje „ GIS “.

Kadangi GIS vis labiau populiarėja ir tampa kone stebuklinga burtų lazdele, kurios pagalba tikimasi išspręsti visas erdvinės informacijos gavimo ar interpretavimo problemas, nereikia pamiršti svarbiausios GIS naudojimo taisyklės: „ką įvesi, tą ir gausi“. Tai reiškia, kad galutinės informacijos išsamumas ir kokybė visiškai priklauso nuo pradinių duomenų gausos ir tikslumo. Pvz., jei paimsite ir ištirsite vandens mėginius vos trijuose priekrantės taškuose, nesitikėkite, kad geografinėje informacijos sistemoje matematiškai sukurtas visõs priekrantės zonos vandens kokybės vaizdas labai tiksliai atspindėtų realią situaciją. Todėl, renkant duomenis, reikia taikyti statistiškai korektiškas duomenų imtis, laikytis duomenų rinkimo analitinių standartų ir geografinio tikslumo. Visa ši papildoma tyrimų metodikos informacija apie statistinį imties reprezentatyvumą, analitines procedūras ir geografinį tikslumą turi būti apibūdinta ir pateikta duomenų bazėje bei prieinama patikrinimui.
 

Duomenų rinkimas nuotolinio matavimo metodais

Duomenims apie kranto zonos būklę ir joje vykstančius procesus rinkti nuo XX a. vidurio labai plačiai taikomi nuotolinio matavimo metodai, pagrįsti naujausiomis technologijomis. Nuotolinio matavimo metodikos esmė – daviklis registruoja iki jo atsklindančias nuo sausumos, jūros ar dugno paviršiaus atsispindėjusias šviesos arba garso bangas ir perduoda užregistruotus duomenis į kompiuterį, kuris apdoroja duomenis ir paverčia juos informacija. Paprasčiausia nuotolinio matavimo priemonė – kopagūbryje ant stovo pritvirtintas skaitmeninis fotoaparatas, kuris reguliariai fiksuoja ir radijo signalais siunčia į kompiuterį duomenis apie bangavimo režimą arba paplūdimio morfologiją (žr. ARGUS ).

Krantotyroje dažniausiai naudojami dviejų tipų nuotolinio matavimo metodai: akustiniai ir aerometodai.

Akustiniais metodais kranto zonos objektų (jūros bangų, dugno reljefo ir nuogulų) charakteristikos tiriamos į tuos objektus siunčiant specialių generatorių sukurtus akustinius (garso) signalus ir matuojant atspindėtų signalų (aido) parametrus. Signalų dažnis parenkamas pagal tiriamojo objekto parametrus bei terpės, kurioje sklinda signalai, akustines savybes. Kranto zonos objektai dažniausiai tiriami ultragarsu (t. y. aukštesnio nei girdimi garsai dažnio signalais).

Aerometodai , t. y. Žemės paviršiaus ir jame vykstančių procesų fiksavimas ir tyrimas iš oro arba erdvės, teikia galimybę gauti duomenis apie tiriamų didelių Žemės paviršiaus objektų, pvz., ilgų kranto zonos ruožų, regioninius ypatumus, kurie išryškėja iš didelių atstumų. Pagal naudojamos aparatūros rūšį bei tiriamąją elektromagnetinių bangų spektro dalį skiriami fotografiniai ir nefotografiniai aerometodai.

Kuršių nerijos centrinės dalies pustomų kopų panchromatinė kosminė nuotrauka. 2003 m. (Šaltinis: Euro Space Imaging GmbH)

Kranto zonoje aerometodais dažniausia tiriama žemėnauda, augalijos danga, pakrantės ir dugno reljefas. Surinkti duomenys ir jų palyginimas leidžia stebėti ir analizuoti tokius procesus kaip krantų ardymas, žemėnaudos pokyčiai, urbanizacija, augalijos dangos pokyčiai, ekologinių konfliktų paplitimas (pvz., dumblių „žydėjimo“ zonų pasiskirstymas priekrantėje), štormų grėsmė pakrantėms. JAV nacionalinė aeronautikos ir erdvės tyrimų agentūra (NASA) yra parengusi ir paskelbusi internete išsamią mokomąją priemonę apie duomenų rinkimą aerometodais.

 


Šiai svetainei geriausiai tinka Internet Explorer 4-oji ir vėlesnės versijos