Jūs esate: / Kompleksinė krantotvarka / Politinės priemonės

Politinės priemonės

Kuomet įvertinami ir aprobuojami siūlomi sprendiniai ar didesni krantotvarkos projektai, būtina paremti jų įgyvendinimą politinėmis priemonėmis. Šios priemonės gali būti dvejopos: normatyvinės ir ekonominės. JT Aplinkos programa taip apibrėžia reikalavimus politinėms krantotvarkos priemonėms (žr. UNEP95). Jos turi:

  • sukurti rimtas paskatas taršos mažinimui ir tausojančiam išteklių naudojimui;
  • sukurti teisingas krantonaudos sąlygas, kuomet teršėjas moka visą taršos kainą ir tos lėšos skiriamos aplinkos apsaugai, t.y. taršos valymo kaina įtraukiama į taršios gamybos produkto kainą;
  • priversti vartotojus mokėti visą kainą už kranto zonos išteklių naudojimą ir eikvojimą.
 

Normatyvinės priemonės

Normatyviniai aktai apibrėžia, kokia krantonaudos veikla yra leistina ir kokie apribojimai jai yra taikomi konkrečiame kranto zonos areale. Normatyvinių priemonių taikymas yra būtinas, kuomet tausojančios krantonaudos neskatina rinkos mechanizmai (jų nėra arba jie veikia priešingai, t. y. skatina nedarnią plėtrą ir išteklių eikvojimą).

Krantonaudą reguliuoja dviejų tipų normatyvinės priemonės: teisės aktai ir erdvinio planavimo instrumentai.

Krantonaudą reguliuojančių teisės aktų pavyzdžiai būtų: 1) veiklos apribojimai (pvz. žūklės įrankių, vietų ir laikotarpių), 2) taisyklės (pvz., uosto įplaukos kanalo gilinimo metu susidariusio grunto laidojimo), 3) reikalavimai (pvz., aukščiau minėti reikalavimai atlikti ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą arba uosto plėtros plano s trateginį pasekmių aplinkai vertinimą). Visiems šiems teisės aktams būdingi du bendri ypatumai:

  • jie turi įtvirtinti ir skatinti pačią efektyviausią ekologiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriu krantonaudos formą; kiekvienu konkrečiu atveju būtina rasti optimalų draudimų ir skatinimų derinį;
  • jie turi būti teisiškai įpareigojantys, o jų laikymąsi turi užtikrinti specialios kontrolės institucijos, kurios privalo bausti už draudimų, taisyklių ar reikalavimų nesilaikymą.

Krantonaudą reguliuojantys erdvinio planavimo instrumentai yra: 1) funkcinis zonavimas, 2) apsauginių juostų nustatymas, 3) kompensavimo reikalavimai.

Funkcinis zonavimas – yra vienas svarbiausių krantonaudą reguliuojančių erdvinio planavimo instrumentų. Jis nustato skirtingą apsaugos ir krantonaudos režimą bei ūkinės veiklos apribojimus įvairuose kranto zonos arealuose, atsižvelgiant į ūkinės veiklos poreikius ir gamtinių sistemų jautrumą žmogaus veiklos poveikiui. Žemiau pateikiamas Turkijos pajūrio zonavimo pavyzdys.

Apsauginių juostų sukūrimas apie vandens telkinius taip pat yra labai svarbus krantonaudą reguliuojantis erdvinio planavimo instrumentas. Šiose juostose draudžiama kapitalinė statyba, kita nuolatinė ūkinė veikla, nustatyti dideli apribojimai žemėnaudai, leidžiama statyti tik laikinus statinius, o pačią apsauginę juostą naudoti tik neintensyviai veiklai, pvz., rekreacijai.

Kompensavimo reikalavimai yra svarbi priemonė ieškant kompromisų tarp poreikio plėtoti ūkinę veiklą pakrantėje ir būtinybės išsaugoti vertingas kranto zonos ekosistemas, ekotonus (pereinamąsias zonas tarp vandens ir sausumos), augalų ir gyvūnų buveines bei natūralius krantovaizdžius. Kompensavimo reikalavimai numato, kad būtina sukurti (arba atkurti anksčiau sunaikintas) lygiai tokias pačias kranto zonos ekosistemas, ekotonus, augalų ir gyvūnų buveines bei natūralius krantovaizdžius kitoje vietoje, bet lygiavertėje pagal plotą teritorijoje, jei, pvz., uosto plėtrai tenka paaukoti vertingą gamtinį arealą.

Pajūrio zonavimo pavyzdys: Turkija


Turkijos pajūrio zonavimas yra geras krantonaudos reguliavimo normatyvinėmis priemonėmis pavyzdys (žr. Ozhan96). Turkijos Respublikos kranto zonos įstatymas apibrėžia „krantą“ ir „kranto liniją“. „Kranto linija“ apibrėžiama kaip „sausumos ir vandens sąlyčio linija jūrų, dirbtinių ir natūralių ežerų bei upių pakrantėse, išskyrus išdžiūvimo laikotarpius“. „Krantu“ laikomas plotas tarp kranto linijos ir paplūdimio viršutinės ribos, t. y. tos vietos, kurią pasiekia aukščiausių bangų gožos plūsmas. Tose pakrantės vietose, kur nėra smėlio ar gargždo paplūdimių (pvz., pakrantės pelkėse), viršutine kranto riba laikoma aukščiausio vandens užliejimo riba. Įstatymas toliau apibrėžia „pajūrio juostą“ kaip apsauginę juostą, besidriekiančią nuo paplūdimio viršutinės ribos link žemyno mažiausiai 100 m. [Skaitykite daugiau].

Ekonominės priemonės

Ekonominėmis priemonėmis kranto zonos išteklių vartotojai ir aplinkos teršėjai verčiami sumokėti visą kainą už išteklių naudojimą ir aplinkos taršą. Jau buvo trumpai apibūdinti gamtinių vertybių ir švarios aplinkos ekonominio vertinimo metodai. Ekonominė priemonė, skatinanti tausojantį išteklių naudojimą, yra mokesčių už gamtinius išteklius nustatymas, taikant visos kainos principą. Į visą kainą už išteklius įeina ne tik išteklių gavybos, perdirbimo ir realizavimo kaštai, bet ir kompensaciniai kaštai padarytai žalai atstatyti. Jei sudėtinga apmokestinti išteklių vartojimą (pvz., priekrantėje sugautos žuvys išvežamos parduoti į žemyną), tikslinga papildomu plėtros mokesčiu apmokestinti tas ūkinės veiklos rūšis, kurios neša didelį pelną, bet tuo pat metu turi didelį poveikį kranto zonos aplinkai, pvz. uostų arba pajūrio turizmo verslo plėtrą.

Trečias metodas, skirtas ekonominiais svertais skatinti darnią krantonaudą ir tausojantį kranto zonos gamtinių išteklių naudojimą, yra subsidijos toms įmonėms arba tiems sektoriams, kurių egzistavimas gyvybiškai svarbus pakrantės bendruomenių gerovei ir kurie imasi priemonių aplinkos taršai sumažinti ir tausojančiai naudoti kranto zonos išteklius (pvz., žvejų kooperatyvams, pramonės įmonėms, smulkiems svetingumo paslaugų teikėjams).

 

 


Šiai svetainei geriausiai tinka Internet Explorer 4-oji ir vėlesnės versijos