Praktiškai yra beveik neįmanoma rasti kito visiškai identiško projekto, kuris leistų tiksliai apskaičiuoti prarastą galimą teritorijos vertę ar prarastas galimas pajamas dėl krantotvarkos strategijos įgyvendinimui atitrauktų ribotų finansinių, gamtinių ir žmogiškųjų išteklių. Galimai teritorijos vertei nustatyti kartais taikomas priklausomasis vertinimas (angl. contingency valuation), tiesiogiai apklausiant potencialius šios teritorijos lankytojus (žr. „Kompleksinės krantotvarkos modulio“ skyrelį „Poveikio aplinkai vertinimas“).

Dažnai susiduriama su tokiu išteklių naudojimu, kuris, nors ir būdamas susijęs su planuojama strategija arba turėdamas tiesioginį poveikį krantotvarkai ir krantonaudai, buvo įgyvendintas kitais tikslais arba pasikeitus situacijai nebegali tarnauti anksčiau numatytiems krantotvarkos tikslams. Tokių projektų įgyvendinimui skirtos išlaidos vadinamos negrįžtamais kaštais arba neatsiperkančiomis investicijomis (angl. sunk costs), t. y. jau padarytais kaštais, kurių nebeįmanoma susigrąžinti. Šie kaštai nepridedami apskaičiuojant siūlomos krantotvarkos strategijos bendruosius kaštus. Pvz., 1997–1998 m. atstatant Palangos tiltą, buvo išardyta senoji pakrantės buna. Jos išardymas kainavo apie 0,5 mln. Lt. Tačiau išardžius buną ėmė sparčiai nykti Palangos paplūdimys, nes buna atliko krantą stabilizuojančio hidrotechninio įtvaro funkciją. Ji apsaugodavo paplūdimį ir sulaikydavo jame smėlį štormų metu. Siekiant atkurti Palangos paplūdimio stabilumą, 2005 m. senoji buna buvo atstatyta. Jos statybos darbai kainavo apie 1,5 mln. Lt. Ši suma ir būtų tikroji Palangos paplūdimio stabilizavimo kaina, kadangi bunos išardymo kaštai laikytini negrįžtamais ir į bendrą paplūdimio stabilizavimo kainą netrauktini.

Tikslingiausia skaičiuoti kaštus, skirtus visam strategijos įgyvendinimo ir jos sukurtos krantotvarkos ar krantosaugos infrastruktūros eksploatavimo procesui. Jie apimtų tiek investicinius kaštus (pradiniais projekto įgyvendinimo metais), tiek ir kasmetinius eksploatacijos arba palaikymo kaštus. Vertinant eksploatacijos arba palaikymo kaštus, būtina įvertinti numatomus kainų pokyčius ir infliacijos lygį. Dėl kainų svyravimo skirtingais metais, skaičiuojant dažniausiai taikomos bazinės kainos (tų metų, kai buvo rengiama krantotvarkos strategija).

Vėlesnių metų eksploatacijos kaštams apskaičiuoti taikomi suminiai kaštai, kuriuos sudaro tiesioginės eksploatacijos išlaidos ir amortizaciniai (nusidėvėjimo) atskaitymai.

Amortizacija (nusidėvėjimas) – ilgalaikio turto (mūsų atveju sukurtų krantotvarkos ar krantosaugos infrastruktūros objektų – bunų, apsauginių pylimų, krantinių, šliuzų ir pan.) vertės laipsniškas perkėlimas į ūkinės veiklos (mūsų atveju į krantonaudos, kuri remiasi krantotvarkos strategijos įgyvendinimo rezultatais) einamąsias sąnaudas.

Amortizaciniai atskaitymai (iš valstybės biudžeto, pakrantės įmonių pelno, papildomų mokesčių už krantonaudos paslaugas, pajūrio naudmenas ir pan.) apskaičiuojami remiantis pradine sukurtų objektų verte bei numatomu jų naudingojo eksploatavimo laiku (metais).

Amortizaciniai atskaitymai konkrečiais metais, lyginant su pradine sukurtų objektų verte, apskaičiuojami naudojant vadinamąjį amortizacijos rodiklį (angl. discount factor):

kur:
df = amortizacijos rodiklis
p = amortizacijos koeficientas (%)
n = metai, kuriais skaičiuojamas nusidėvėjimas, skaičiuojant nuo projekto pradžios

Amortizacijos koeficientas apskaičiuojamas pagal tai, koks yra numatomas sukurtų objektų naudingojo eksploatavimo laikas (metais), t. y. kiek procentų per metus turi mažėti objektų vertė, kad pasibaigus jų naudingojo eksploatavimo laikui ji būtų lygi 0. Naudingojo eksploatavimo laikas įvertinamas pagal analogiškus projektus arba remiantis patvirtintomis metodikomis. Amortizacijos koeficientą dažniausiai nustato krantotvarkos projekto iniciatorius. Pvz., Nyderlandų vyriausybė visiems valstybiniams krantotvarkos projektams ir juose sukurtiems objektams yra nustačiusi 5% metinės amortizacijos koeficientą. Šis koeficientas nustatomas pagal skirtumą tarp bankų teikiamų paskolų vidutinių metinių palūkanų ir metinės infliacijos. Esminis jo skirtumas nuo komercinių projektų amortizacijos koeficientų yra tas, kad vyriausybės nustatytas koeficientas yra vienas ir „be rizikos“:

For example, the discount factor for costs that occur in year 3 are (for a discount ratKadangi Nyderlandų vyriausybės finansuojami projektai yra valstybinės reikšmės, juos planuojant neatsižvelgiama ir į jų komercinį konkurencingumą ar atsiperkamumą. Todėl nustatant metinės amortizacijos koeficientą, pagrindu imamos bankų teikiamų paskolų vidutinės metinės palūkanos, o ne realios skolinimosi palūkanos, įgyvendinant projektą. Todėl apskaičiuotos ir realios krantotvarkos strategijų įgyvendinimo ir sukurtų objektų eksploatavimo sąnaudos dažniausiai Šiek tiek skiriasi.

Pvz., norime apskaičiuoti Palangos senosios bunos eksploatavimo amortizacinius atskaitymus trečiaisiais eksploatavimo metais (taikydami 5% metinės amortizacijos koeficientą). Tuomet:

So, US$ 100,000 to be spent in year 3 correspond to a discount value of US$ 88,380 in the base year. Taigi 1,5 mln. litų kainavusios Palangos bunos vertė po trejų metų jau tebus tik apie 1,3 mln. litų. Tad norint užtikrinti lėšas jos kapitaliniam atnaujinimui pasibaigus naudingojo eksploatavimo laikui, greta kasmetinių jos eksploatacijos sąnaudų būtina kasmet rasti po 666 tūkst. litų amortizaciniams atskaitymams padengti. Taigi kuo brangesnis objektas yra sukuriamas, tuo didesni jo nusidėvėjimo kasmetiniai amortizaciniai atskaitymai, tuo didesnė tikimybė, kad nebus išvengta papildomų mokesčių už krantonaudą.

Štai kodėl svarstomų valstybinių krantotvarkos alternatyvių strategijų socialinis-politinis galimumas vertintinas pagal numatomus ilgalaikius finansinius valstybės biudžeto išteklius, įvertinant taip pat ir ilgalaikius kasmetinius amortizacinius atskaitymus už sukurtą viešąją krantosaugos ir krantonaudos infrastruktūrą.